© Soc.m.dr. D.Aukštkalnytė, „Tavo vaikas” Nr. 12, 1999
PRISIMINIMAI

„Vaikystėje klaikiai bijojau vaiduoklių. Gulėdama lovoje, visą laiką įsivaizdavau, kad mane supa baisūs šešėliai. Vėliau juos susapnuodavau ir verkdavau. Mama guosdavo, kad nėra jokių vaiduoklių, bet aš jos nesiklausydavau. Man taip reikėjo, kad mane apkabintų!”

„Bijodavau vienas likti kambaryje. Jis man atrodė toks didelis, su didžiuliais langais… Įsijungdavau radiją arba televizorių, kad nors jų garsu pripildyčiau tą erdvę. Be to, kaimynai imdavo belsti į radiatorius bei trankyti lubas, todėl jausdavausi ne vienas. Susiraitydavau sofos kampe ir apsikraudavau pagalvėmis, kad kokia pikta dvasia neužpultų manęs iš už nugaros.”

„Ilgai bijojau jungti į rozetę bet kokį elektrinį prietaisą. Kažkada močiutė pagąsdino, kad jeigu prisiliesiu prie jos - užsidegsiu. Tuo tarpu prailgintojas man nesukeldavo jokių neigiamų emocijų”.

Kai suaugę bando prisiminti savo vaikystės problemas, beveik visiems pirmiausia atmintyje iškyla situacijos, susijusios su baimės išgyvenimu, ir kaip tėvai padėjo jas įveikti. Tiesa, ne visada sėkmingai. Ką gi mums visiems reikėtų žinoti apie vaikiškas baimes?

KO DAŽNIAUSIAI BIJO VAIKAI?

Tamsos baimė. Vaikas bijo miegoti tamsoje. Nepadeda nei naktinė lemputė. Tėvų klaida- vaiko įtikinėjimas: „Nebijok, ten nieko nėra!” Tokiais atvejais vaikai atsako: „Aš nebijau tavo tamsos. Aš bijau savo tamsos!”

Nežinomybės (ko nors naujo) baimė- pavyzdžiui, jūros, vaikų darželio, nematyto gyvūno. Tėvas bando įvilioti į vandenį mažametį sūnų. Šis muistosi, verkia, panikuoja. Tėvas: „Kas tau? Manai, leisiu tau nuskęsti? Juk vandenyje smagu!”

Teisinga išeitis: „Tos bangos iš tikrųjų didelės ir gali išgąsdinti. Pažįstu ne vieną berniuką, kuris bijo maudytis jūroje. Pabandykime pabėgti nuo bangų! Kai tik jos tave vysis, bėk kuo toliau, o paskui vėl prieik jas paerzinti!”

BAIMĖS PRIEŽASTYS

Vaikų baimės dažniausiai iracionalios. Jos remiasi ne realiais grėsmingais ar baisiais įvykiais, bet fantazijomis, nes maži vaikai dažniausiai mąsto vaizdais. Kiekvienas pasakos herojus jiems atrodo gyvas, nesvarbu, geras jis ar blogas, malonus ar baisus. Jei vaikas pradeda ko nors bijoti, negalima į tai numoti ranka viliantis, kad „iš to išaugama”. Baimė ne tik nepasitrauks, bet suaugusių neteisingo įsikišimo dėka gali dar ir sustiprėti. Reikia stengtis pažinti baimės priežastis.

Kai kurios situacijos tiesiogiai susijusios su vaikiškų baimių atsiradimu. Štai kai kurios jų.

1. Suaugusių mėgdžiojimas. Galimas dalykas, kad Jūs taip pat nuo vaikystės bijote sliekų, laikydami juos miniatiūrinėmis gyvatėmis. Šie jausmai glūdi Jūsų pasamonėje, kad ir kaip logiški įrodymai tam prieštarautų. Kai mažylis, iškąsęs slieką, atradėjo džiaugsmo apimtas skuba pas mamą, ši jau iš tolo klykia nesavu balsu: „Fu, šalin, šalin šią šlykštynę!”. Tokie priešingi paties artimiausio žmogaus jausmai (ne tik nesidžiaugė, bet dar ir pasibaisėjo!) vaiką sutrikdo, sukelia abejonę, tad sekantį kartą jis įtariai žiūrės ne tik į vargšą slieką, bet ir į visus vikšrus, lėliukes, buožgalvius ir kitus panašius gyvius. Bet jei suaugęs gali nusiraminti, blaiviai mąstydamas, tai vaikas vadovaujasi vien savo jausmais. Nuo šiol į visus rėpliojančius ir šliaužiojančius sutvėrimus jis žiūrės įtariai, nes ne tik pamačius, bet ir pajutus mamos išgąstį, aplinkos baubai įsitvirtino jo sąmonėje.

2. Trauma. Visi tėvai stengiasi apsaugoti vaikus nuo realių pavojų. Bet buityje ir gatvėje mūsų tyko pernelyg daug netikėtumų, kad galėtumėme visus apgalvoti ir jų išvengti. Nusibrozdinimai, įsidūrimai, pjūviai, įkandimai ir kitokie nemalonumai lydi vaikus, kai tik šie savarankiškai išropoja iš lopšio. Emocinis sukrėtimas, susijęs su bet kuriuo iš šių įvykių, gali išlikti pasąmonėje ir virsti iracionalia baime. Kiekvienas vaikas kitaip jaučia ir atsimena. Šiuo atveju svarbu juos paguosti ir nuraminti, ypač atsižvelgiant į patirtą psichinį sukrėtimą. Tad nenumokime ranka į kasdien gaudomus „zuikius”. Jų gali prisirinkti tiek daug, kad iš jų išaugs didžiulis baimės dramblys.

3. Bausmės baimė. Jei tėvai pernelyg griežti ir jiems atrodo nepriimtina „demonstruoti švelnybes” (paglostyti, apsikabinti vaiką), šis pradeda baimintis bet kokios savo nesėkmės, atsitiktinių poelgių, kurie sukeltų tėvų nepasitenkinimą ar atvirus pykčio priepuolius. Taip formuojasi liguista psichinė būsena- fobija, įkyri mintis, kad tuoj įvyks kas nors baisaus ir nepataisomo. Juk vaikai linkę pervertinti smulkmenas. Jei fobija įsišaknijusi, prireiks vaikų psichologo pagalbos. Ir ne tik vaikui, bet visai šeimai teks pas jį lankytis, norint suvokti vaikų psichikos ir teisingo bendravimo su jais ypatumus.

4. Vaikų mąstymo iracionalumas. Tai pati dažniausia baimės priežastis. Ko tik vaikai nebijo!.. Pradedant ateiviais iš kosmoso, o baigiant nuosavu šešėliu. Dažnai baimė išryškėja netikėtai, tėvams apie ją nieko nežinant. Tai gali ne tik nustebinti, bet ir pastatyti Jus į nepatogią padėtį. Pavyzdžiui, parduotuvėje prie eskalatoriaus jūsų dukra staiga ima isteriškai verkti, nenorėdama lipti ant judančių laiptelių. Kokia Jūsų reakcija? „Kas atsitiko, na, būk didelė, ką žmonės pasakys”...?

Svarbu duoti vaikui laiko prisitaikyti prie neįprastos jam situacijos. Ir dažniausiai pasitaikanti tėvų klaida - pradėti vaiko pratinimą žodžiais: "Nebijok, juk čia nėra nieko baisaus!" Tai tik sustiprina dar neįsisąmonintą vaiko baimę. Dar blogiau, vaikas ims jausti savo bejėgiškumą ir vienatvę: "Mama nesupranta, jai tai nebaisu, o man baisu"… Vyresniame amžiuje toks įsitikinimas gali peraugti į stiprų nepilnavertiškumo kompleksą.

KAIP ĮVEIKTI BAIMES?

Specialistai pateikia du ypač veiksmingus metodus- žaidimą ir auklėjamąjį pokalbį, siekiant tarpusavio supratimo.

Žaidimas. Štai kaip galėtumėme baigti anksčiau minėtą istoriją: mama pasilenkia ir paslaptingai sako dukrelei: "Ar žinai, kas čia? Tai laipteliai triušiukams. Naktį, kai parduotuvė uždaryta, jie šokinėja laipteliais. Tai mėgstamiausias jų žaidimas. Dieną čia daug žmonių, todėl triušiukai pasislepia, leisdami mergaitėms ir berniukams važinėtis laipteliais ligi nakties!" Kaip manote, kas pratęs šią pasakaitę?

Pokalbis. Mama: „Nieko tokio, kad tu bijai. Visi vaikai ko nors bijo. O kol bijai, galiu papasakoti tau pasaką, jeigu tau nuo jos bus smagiau. O gal paimti tave ant rankų?..”

IŠVADOS

1. Kai suaugęs sako vaikui, kad supranta jo baimę, jis tuo pat metu sustiprina vaiko pasiryžimą ją įveikti. "Tu gali išsigąsti ir pradėti verkti, bet aš būsiu su tavim ir padėsiu tau (palaikysiu už rankos, priglausiu ar pan.), kol viskas baigsis". Morališkai palaikomas, vaikas daug greičiau įgis drąsos.

2. Mažyliui svarbu žinoti, kad jų elgesys normalus ir vertas meilės. Tai reiškia, kad baimė egzistuoja, bet ją nesunku įveikti, kai padeda kas nors iš artimųjų.

3. Kuo mažesnis vaikas, tuo jam sunkiau kontroliuoti baimės jausmą.

4. Baimė sustiprėja, jei suaugęs neturi kantrybės.

5. Suaugusio griežtumas, pyktis, bausmės susidūrus su vaiko baime gali sukelti neurozes, pasireiškiančias įvairiais tikais (grimasos, pečių traukuliai, kosulys, mirksėjimas ir pan.)