© Soc.m.dr. D.Aukštkalnytė, „Tavo vaikas”, 1999
SITUACIJA

Sausakimšas troleibusas lėtai iriasi mašinų sraute. Tik šį kartą jame verdančių aistrų priežastis- ne mindomos nuospaudos ar sudaužyti kiaušiniai, bet egzistencinė problema: ir kas išaugs iš TOKIŲ vaikų? Pretekstas- keturmetė mergaičiukė, mamai neapdairiai pačiai atžymėjus talonėlį, paleido dūdas ir, tampydama rankinuką, ėmė reikalauti praleistos progos pakartojimo. Gan inteligentiškai mamai dar nespėjus apsidrausti jokiomis pedagoginio poveikio priemonėmis, šalia sėdėjęs seneliukas autoritetingai pareiškė, kad jo tėvas tokiais atvejais lupdavo vaikus pirmu po ranka pataikiusiu žemės ūkio padargu. Apkūni tetulė ėmė garsiai trimituoti, kad per mažamečius akiplėšas pagyvenusiems žmonėms ir jų naminiams augintiniams nebegalima išeiti į gatvę. Įtartinai įraudusio veido savininkas pritarė anksčiau minėtiems teiginiams, iliustruodamas juos pavyzdžiais iš mažamečių nusikaltėlių kolonijos gyvenimo. Kulminacijai pasiekti pasitarnavo solidi dama, išlavintu sopranu pradėjusi klykti: „Nutildykite pagaliau tą siaubingą vaiką!..”, nepaisydama, kad „mažasis siaubas” jau seniai nuščiuvo ir susigūžė pasimetusios mamos glėbyje, o ši, aiškiai pamiršusi viską, ką žinojo apie vaikų auklėjimą, skubiai traukiasi durų link. Joms išlipus artimiausioje stotelėje, troleibusas nurieda tolyn, o solidi diskusija jaunuomenės pasileidimo temomis tęsiasi ligi tolimiausio transporto mazgo. Ir niekam nebekliudo įsiaudrinusių piliečių keliamas triukšmas...

KOMENTARAS

„Aukštas ūgis- dar ne pranašumo rodiklis aplinkinių atžvilgiu”. Tačiau juk suaugusieji šią Janušo Korčiako mintį linkę diegti vaikams tiesiogine prasme! Nuo pirmųjų dienų vaikų sąmonėje turi įsigalėti supratimas, kad „didelis”- svarbiau, reikšmingiau, pranašiau negu „mažas”. Mažas vaikas- maži ir jo poreikiai, vargai bei džiaugsmai. Ir kaip jis drįsta ko nors reikalauti, niuktelti, stumtelti ar kitaip įžeisti suaugusio neliečiamybę? Panašūs mažojo veiksmai iš karto susilaukia aplinkinių pasmerkimo, net jeigu tiesiogiai jų neliečia. Suaugusių pozicija- išankstinis nepasitikėjimas vaiku ir tuo, ką jis gali iškrėsti. Ši giliai įsišaknijusi nuostata persekioja vaikus šeimose, vaikų darželiuose, mokyklose bei... apskritai visur, kur juos stebi budri suaugusio akis. Dar vaikui nenusikaltus, jis pasmerktas nepasitikėjimui, įtarinėjimams, sekimui, „gaudymui už rankos”, kaltinimams, bausmėms, draudimams... Ar ne per daug „atvirkštinių” vilčių? Juk vadovaujantis tokiu požiūriu, bet kuri savarankiško vaiko mąstymo apraiška bus įvertinta neigiamai. Suaugę žaidžia nesąžiningai: vaiko amžiaus silpnybės lyginamos su suaugusio patirties privalumais. Šiame žaidime vaikas visuomet pralaimės. Vaiko poelgiams priešpastatyti savo per laiką išsiugdytus teigiamus bruožus („O aš tavo amžiuje!..”) reiškia užmiršti arba nenorėti pripažinti savo trūkumų. Daugelio nuomone, suaugusio autoritetas vaikui- besąlygiškas, o tinkamiausias bendravimas- diktatas. Ir savo autoritetu jie mosuoja lyg kuoka, o vaiko sąmonėje tai virsta taisykle: „Teisybė visada stipresnio pusėje”.

Tad ką daryti mamai minėtoje situacijoje? Geriausia išeitis, atrodo, ir buvo rasta: visais įmanomais būdais ginti vaiką nuo "gatvės pedagogikos", o dėl smulkių tarpusavio nesutarimų išsiaiškinti ramesnėje aplinkoje, neapeliuojant į keturmečio sąžinę ar kitus jam dar nesuvokiamus dalykus.

SITUACIJA

Devynmetis parsineša namo eilinį dvejetą. Tėvas, pamatęs jo pažymių knygelę, griebiasi pirmiausia už galvos, po to- už diržo. „Na ir mulkis! Kaip galima pamiršti, ką aš dar vakar tau aiškinau? Ir iš kur šeimoje toks debilas? Tau nors kuolą ant galvos tašyk, o ne namų darbus aiškink!..” Išgirdusi rietenas, iš virtuvės atskuba motina, ir, sužinojusi jų priežastį, ima verkauti: „Tėvas stengiasi, dviem pamainom aria, repetitorius nuo pirmos klasės samdo, o tu nieko neįvertini, vėl prisidirbai”... Trečiokui net neleidžiama išsižioti, o jis taip norėtų paaiškinti, kad šis dvejetas- ne už nemokėjimą, o dėl to, kad pamiršo namuose sąsiuvinį, ir kad mokytojai kaip tik prieš tą nelemtą pamoką įsiskaudėjo galvą... Iš savo kambario išlenda ir močiutė, nutildydama „vaikus” ir paskelbdama sankcijas artimiausiai savaitei: jokių filmukų, jokių kompiuterinių žaidimų, tėvas ryte sudaro užduočių sąrašą, motina sukontroliuoja vaiką po pamokų, o jinai jau pasistengs, kad viskas vyktų sklandžiai ir tas ateinantis studenčiokas uoliai atidirbtų kaip pagalbininkas namų darbams spręsti, o ne pats juos padarytų už vaiką. Visi išsiskirsto kas sau, taip ir neišgirdę pasiaiškinimo iš sutrikusio berniuko lūpų.

KOMENTARAS

Dažnai autoritarinė suaugusio nuostata teisinama vaikų nepatyrimu, per menkomis žiniomis. Vėlgi pacituokime J.Korčiaką: „Tarp vaikų kvailių pasitaiko ne daugiau nei tarp suaugusių”. Tačiau kaip tik priverstinio auklėjimo formos provokuoja vaikus elgtis priešingai. Juk niekam nepatinka įsakmus tonas, o pasyvus paklusnumas svetimai valiai laikomas toli gražu ne gilaus proto požymiu. Paradoksas: kaip tik maži vaikai linkę priešintis tokiai rutinai. Gi suaugę nesusimąstydami priima bendras elgesio normas, kad ir kokios absurdiškos jos bebūtų. Vaikas sutinka paklusti, jei, gerbdamas jo nežinojimą, auklėtojas pirmiausia paaiškins reikalavimo būtinumą ir pamokys, kaip geriau pasielgti, o ne įsakinės ar reikalaus. Vaikai nepaklūsta, jeigu reikalavimas jiems beprasmiškas, dar daugiau- piktas ir grubus. Jie puikiai skiria protingą griežtumą nuo isteriško valios demonstravimo. Nuolatinį drausmės, paklusnumo, nuolankumo mechanizmą galima lengvai sukurti „botago ir pyrago” kaitaliojimu, tačiau jis taip pat lengvai subyrės, bent kiek susilpninus griežtą kontrolę. Tačiau ir vaiko psichinės jėgos senka, didžiąją laiko dalį skiriant matomam ar nematomam protestui. Be nuolatinės kontrolės jie ilgianiui įpranta nebedaryti nieko, kas nenurodoma iš šalies, o augdami įgyja papildomų kompleksų. Jau pripažintas susirgimas- didaktogenija, sukeliamas grubaus diktatoriško auklėjimo. Tad prieš veikdami „vaiko labui” bent jau pasiteiraukime jo nuomonės ir paaiškinkime jam, dėl ko taip ar kitaip elgiamės. Sutaupysime savo ir jo nervus bei ugdysime abipusį pasitikėjimą ir sąmoningą savo pareigos atlikimą.

SITUACIJA

Iš piniginės namuose vėl dingo centai. Mama tai pastebėjo jau antrą kartą, o kiek tokių kartų buvo prieš tai? Įtariamieji- šešiametė dukra ir aštuonmetis sūnus. Kuris iš jų- potencialus nusikaltėlis? Pasitarus su tėvu, mama ieško „individualaus priėjimo”. Dukrelės budrumas užliūliuojamas saldžiais pažadais apie greit atvažiuosiantį cirką, o po to lyg tarp kitko retoriškai klausiama, ar užteks pinigėlių bilietams. Mažoji iš karto lepteli, kad gal ir užteks, jeigu brolis rytoj nepirks ledų. Brolis iš karto aršiai užsipuolamas. Sužinojęs, kad į cirką tikrai neis, jis verkdamas puola skųsti sesę, kad ledus už tuos centukus pirko ir jai. Dabar per vaikų riksmą ir vis ryškėjančias įvykio detales jau neina susikalbėti, o mama netikėtai sužino, kas sukarpė jos karakulinę apykaklę ir kaip buvo sunaudoti balionėliai, rasti tėvelio stalčiuje. Po pusvalandžio vaikai tebešniurkščiodami stovi skirtinguose kambario kampuose, narčiai žvairuodami vienas į kitą ir į tėvus. Scena rutuliojasi jau tarp jų- kas kurį daugiau išlepino ir kurio genai daro žudantį poveikį vaikų charakteriui...

KOMENTARAS

Nesitikėkime, kad vaikas, net įrodžius jo kaltę, puls skausmingai prisipažinėti ir atgailauti. Jam reikia kur kas daugiau laiko suvokti ir emociškai įsisąmoninti savo kaltę. Kol vaiko sąmonėje vyksta panašūs procesai, nepadės nei reikalavimai prisipažinti, nei griežtos bausmės. Savaime prabudęs sąžinės balsas veikia kur kas stipriau negu išoriniai grąsinimai, ir vaiko reakcija gali būti kuo įvairiausia. Suaugę daro baisią klaidą ir bausdami „begėdį”, kurio sąžinės kirminėlis dar tik kelia galvą, ir atgailaujantį, susivokusį savo kaltume. Paprastai iki pat paauglystės vaikai į tokias bausmes atsako protestu, nepasitikėjimu, įniršio priepuoliais. Mažesni tiesiog verkia, o vyresni gali griebtis ir kerštingų veiksmų. Tad pasirinkime tinkamą laiką ir bausmėms, ir atleidimui, geriausia- derindami juos tarpusavyje. Vaikai yra pakankamai sąmoningi ir protingi, išgyvendami savo mažuosius skausmus ir džiaugsmus. Ir jei apeliacijos į suaugusio sąžinę dažnai atsitrenkia lyg žirniai į sieną, vaikai daug betarpiškiau priima į širdį viską, kas vyksta palink juos. Kiekvienoje situacijoje iš naujo reikia sudėlioti kablelius sakinyje: „Bausti negalima pasigailėti”...