© Neila Ramoškienė, „Mamos žurnalas”, 2001 m., Nr.4
Smiltys Andrikonis- 4 metų berniukas iš Kauno. Iš bendraamžių jį išskiria nebent romantiška ilgų plaukų šukuosena. Smiltys, kaip dauguma mažų berniukų, neištaria kai kurių raidžių, kartais papila arbatą ar bėgdamas pargriūva. Tačiau gyvenimo patirties jis turi daugiau už paauglį. Smiltys jau spėjo susitikti su dviem mūzomis. Viena jį palietė, o kita- užkrito. Apie Smilčio mūzas kalbamės su jo mama Irena.

„Spalvas Smiltys pažinojo nuo tada, kai pradėjo kalbėti. 1,5 metukų jis pradėjo lipdyti žodžius, dauguma jų buvo spalvų ir atspalvių pavadinimai. Pažinti spalvų jo nemokėme. Užtekdavo pasakyti: „Čia dangus, jis mėlynas”, ir Smiltys įsimindavo.

Jau kūdikiui jam duodavome spalvotų pieštukų. Kai sukako dveji, nupirkome pirmąją guašo dėžutę. Lapus, dažus ir pieštukus laikydavome matomoje vietoje, kad Smiltys kada užsimanęs galėtų pats pasiimti. Guašu jis piešdavo atsisėdęs vaikiškoje valgymo kėdutėje. Kaip atrodo aplinka, kai vaikas pats valgo košę, taip viskas atrodydavo ir po piešimo. Užvilkdavau jam didelį seilinuką su rankovėmis arba senus savo marškinėlius, kurių paskui nebūtų gaila išmesti”.

PIEŠIA PIRŠTAIS

„Kai Smilčiui buvo treji, nupirkome dažų, skirtų piešti pirštais. Tokie dažai vaikams suteikia daug džiaugsmo: jų tėra 6 spalvos, tad vaikas turi maišyti, išgauti atspalvius, tepti pirštais, plekšnoti delniuku. Tokių dažų daug kur yra pirkti, tačiau jie nepopuliarūs. Dėl to mums tik geriau, nes kai niekas neperka, kartais juos nukainoja. Dėžutė tokių dažų kainuoja 35 Lt, jos pakanka 2 mėnesiams. Pirmą kartą pabandęs Smiltys nusivylė, sako: „Geriau piešiu teptuku, aš per daug purvinas". Bet pamažu pamėgo, dabar dažniausiai piešia pirštukais”.

DAŽAI KELIAUJA KARTU

„Dažnai važiuojame prie jūros, į kaimą. Visur kartu vežamės popierių, guašą, pieštukus. Smiltys išsilaksto, išsidūksta, tada ateina noras piešti. Prisėdęs pavaizduoja dienos įspūdžius. Dažų „išeikvojame” labai daug. Kartais šauna mintis apipaišyti kokią nors kartoninę dėžę ir iš jos pagaminti namuką. Guašo dėžutės kaip nebūta. Smiltys piešia ant ko pasitaiko: gerosios vyniojamo popieriaus pusės, kartoninių dėžučių, tapetų atraižų, mamos džinsų. Tik esame susitarę, kad nepieš ant sienų. Įdomiausia piešti ant didelių spalvoto vatmano lapų. Neseniai Smiltys atrado akvarelę”.

ĮKVĖPIMAS

„Kai Smiltys pats užsimano piešti, gali susikaupęs dirbti pusę valandos. Bet jei paprašome ką nors nupiešti, jis dažniausiai išsisukinėja arba piešia labai trumpai. Jei paprašytum: „Gal nupieštumei močiutei atviruką?”, - gali būti tikras - nebus jokio rezultato. Smiltys mieliausiai piešia vienas, be žiūrovų. Nemėgsta, kad komentuotume ar trukdytume. Kai baigia darbelį, atneša ir pasakoja. Dar nemokėdamas gerai kalbėti Smiltys visus savo piešinius komentuodavo. Būdamas mažiukas jis net negalvodavo, ką piešia, tiesiog spontaniškai prikeverzodavo lape. Paskui ilgai žiūrėdavo susimąstęs. Tada smulkiai paaiškindavo, ką nupiešęs”.

FLOMASTERIAMS-NE!

„Smiltys turi dar vieną „bičiulę” - nuo 2 mėnesių mes „draugaujame” su alergija. Todėl tenka labai atidžiai rinktis dažus. Nupirkusi naujus visada išbandau: patepu Smilčio riešą ir laukiu reakcijos. Jei rankytė neparausta, dažai tinkami. Dėl alergijos kartais Smilčiui tenka piešti su pirštinėmis. Labiausiai alergina rusiškas guašas ir flomasteriai. Beje, mano nuomonė apie flomasterius vienareikšmiška - jie vaiko nelavina. Tai pati primityviausia piešimo priemonė, niekada neprilygs pieštukams ar kreidelėms. Flomasterių spalvos sintetinės, vaikas negali jų maišyti, kurti pats. Flomasterio linija nelanksti, kieta. Dėl alergijos negalime Smilčiui pirkti saldumynų, tad tuos pinigus, kuriuos skirtume skanėstams, skiriame dažams ir popieriui”.

UŽKRITO MŪZA

„Smiltys lanko Š.Suzuki mokyklėlę. Prieš porą mėnesių vyko pirmoji fleitos pamokėlė. Vaikučiai repetavo Kauno menininkų namų scenoje. Per pamokėlę kone tiesiai ant Smilčio užkrito milžiniška mūzos skulptūra. Nesuvokiu, koks meistras galėjo sukurti skulptūrą, kuri bet kada gali nuvirsti. 2 metrų aukščio skulptūros pagrindas buvo medinis, o viršus - žalvario. Neįmanoma atpasakoti siaubo, kai milžiniška skulptūra krito ant Smilčio. Dviese tos skulptūros nesugebėjome atkelti. Įvyko stebuklas- skulptūra nugriuvo šalia, o pargriuvęs Smitys susižeidė tik kaklą. Tarytum žmogus iškristų iš 12 aukšto, atsikeltų, nusijuoktų ir nueitų… Mėnesį Smilčiui teko nešioti specialų kaklo slankstelius fiksuojantį įtvarą. Dabar jis laimingas, nes vėl gali bėgioti.

Prisiminiau, kaip vartydama pirmuosius nesąmoningus Smilčio piešinėlius, kai kuriuose mačiau nelaimės nuojautą. Tie darbeliai buvo juodi, brūkšniniai ir labai liūdni. Kai kuriuose piešinėliuose įžvelgiau krentančią skulptūrą”.

KELI ŽODŽIAI KITOMS MAMOMS

„Nemanau, kad Smiltys apdovanotas daugiau, nei kiti vaikai. Juk kiekvienas vaikas turi kažką ypatingo: vienas anksti išmoksta rašyti, kitas- skaičiuoti. Dažniausia vėliau jie „susivienodina”. Gal po kelerių metų ir Smiltys visai nebenorės piešti. Kai paklausiu, kuo būsi, Smiltys atsako: „Grosiu saksofonu”. Gal vėliau sakys, kad bus futbolininkas. Neraginu mamų savo vaikus stumti. Svarbiausia - neslopinti. Aš Smilčio piešti neraginau ir neverčiau, bet mačiau, kad jis piešdamas patiria daug teigiamų emocijų, tad kodėl nepaskatinus? Paieškau naujų dažų, pamokau, kaip maišyti spalvas, nespausti teptuko. Užtenka kelių patarimų, o toliau vaikas viską atranda pats”.