© Soc.m.dr. D.Aukštkalnytė, „Tavo vaikas”, 1999
SITUACIJA

Prie smėlio dėžės kalbasi jaunos mamytės. Jų dvimetės atžalos jau baigia įsirausti smėlin ligi ausų, kai staiga viena iš jų visu garsu paleidžia dūdas. Koncerto kaltininkas- jos smėlio dėžės draugas, ką tik ramiai statęs garažą, ir staiga nei iš šio, nei iš to sugalvojęs sugriauti jos pilį. Mamos, ne iš karto įvertinusios šio konflikto rimtumą, neskuba į pagalbą, tad jaunasis vyrukas spėja du kartus suduoti draugei per galvą ir visai rimtai įsikibti jai į plaukus. Dabar abi mamytės puola jį plėšti nuo klykiančios mergaitės, tačiau toks įsikišimas jam aiškiai nepatinka: čiupęs kąstuvėlį, jis trenkia savo mamai per koją, o jį atėmus, įnirtingai bando jai įkąsti. Žaidimų draugė tuoj pat vedama namo „nusiprausti”, o berniuko mama stovi neatgavus žado ir negali net sau paaiškinti, iš kur jos švelnusis sūnelis įgijo tiek nežaboto agresyvumo...

KOMENTARAS

Susidūrus su vaikų žiaurumu, šiuo atveju- netikėtu agresyvumu, suaugę paprastai reaguoja audringai. Į vaiko išpuolius dažniausiai atsakoma fizinėmis bausmėmis. Tačiau kaip matome iš aprašyto atvejo, šeimoje su vaiku galima visą laiką elgtis švelniai, saugoti jį nuo neigiamos televizijos ar videofilmų įtakos, netgi išjungti televizorių, jeigu animacinis filmukas pasirodys pernelyg žiaurus, tačiau... Vaikas vis tiek ras progą parodyti „nagus ir ragus”, ir paprastai pačioje nepalankiausioje tėvams situacijoje. Deja, maždaug dvejų-trejų metų amžiuje tokių išpuolių pasitaiko beveik visiems vaikams.

Kaip paguosti besigraužiančias ir save už tokius vaiko poelgius kaltinančias mamas? Žinoma, visų pirma tikrai reikėtų perkratyti savo elgesį ir kritiškai įvertinti, ar šie veiksmai nesukelti noro pamėgdžioti šeimos narius. Jeigu tokių neigiamų pavyzdžių vaiko aplinkoje pasitaiko, pirmiausia visomis išgalėmis reikia stengtis juos pašalinti. Bet jeigu nieko panašaus neprisiminėte, o agresyvūs vaiko poelgiai nėra dažni, greičiausiai tai dvejų-trejų metų krizės padarinys. Šiuo metu jūsų vaikas išgyvena savojo „aš” suvokimo, o jeigu tiksliau- egocentrizmo laikotarpį. Todėl jam visiškai nesvarbūs kitų žmonių jausmai ar skausmai. Vaikas net nesusimąsto, kad jo veiksmai gali sukelti skausmą. Bausmės bei prievarta išgauti pažadai „aš daugiau taip nedarysiu” niekuo nepadės. Egocentriškas vaikas sugeba gailėtis tik savęs. Pasinaudokime tuo: paklauskime, ar jis norėtų būti mušamos mergaitės ar kandžiojamos mamos (ir pan.) vietoje. Šis metodas neblogai veikia vaikui nusiraminus. Saugodamiesi, kad egocentrizmas neperaugtų į nuolatinį egoizmą, diekime mažiukui įprotį rūpintis kitias, daryti gerus darbus, nuolat jį už tai girkime. Tad ir toliau auklėkime jį švelniai, kantriai ir supratingai. Tai „išaugamas” žiaurumas.

SITUACIJA

Vaikų darželio kieme auklėtoja pasigenda nenuoramų dvynių. Šie šešiamečiai visada jai kėlė problemų, tačiau dažniausiai perdėtu aktyvumu ir triukšmingumu. Kadangi jau kuris laikas nesigirdi skardžių jų balselių, visi likę vaikai mobilizuojami jų paieškai. Pasirodo, dvyniai tyliai tupi už darželio kampo ir kažką atidžiai stebi. Auklėtoja prieina ir nustėrsta: ant žemės guli gal prieš kelias dienas padvėsęs paukštis, apniktas musių ir skruzdžių, o dvyniai pagaliukais bando atlikti jam pomirtinį skrodimą. Broliai tučtuojau nuvaromi plautis rankų, paukštis iškilmingai apraudamas ir palaidojamas, o vakare dvynių mama išgirsta eilinę auklėtojos dejonę: „Jūs tik pagalvokiote, kas iš jų išaugs!..”

KOMENTARAS

Tai, kas suaugusiems, įvertinus jų žinias ir patirtį, gali pasirodyti vandališka ir žiauru, vaikams yra tik vienas iš tikrovės reiškinių, kurį reikia ištyrinėti. Tad net naujausių žaislų daužymas, gadinimas, o šiuo atveju- negyvo paukščio „mėsinėjimas” yra ne kas kita, kaip vaiko noro pažinti pasaulį apraiška. Auklėtojos išvados, kad darželyje auga potencialūs sadistai, buvo skubotos. Juk smalsūs vaikai paprastai būna toli aplenkę savo bendraamžius proto galiomis, nes jiems įdomu, kaip sutvarkytas pasaulis, pagaliau kokia jų pačių vieta jame. Ir net jeigu paukštis būtų nudaigotas šiais pažintiniais tikslais, negalima vaikų smarkiai bausti. Kur kas geriau apeliuoti į jų emocijas- juk su šešiamečiais (ir net jaunesniais) jau galima kalbėtis apie dvasinį ar fizinį skausmą. Nereikia bijoti, kad vaikams svetimos šios etinės kategorijos. Pateikiant vaizdingus pavyzdžius, jie puikiausiai supras, kad gyvus daiktus galima pažinti ir paprasčiausiai juos stebint, mėgdžiojant jų elgesį, priskiriant jiems žmogiškas savybes. Juk judėdami jie daug įdomesni negu negyvi! Iš panašių tyrinėjimų taip pat išaugama, tiesa, ne taip greitai. Net paauglystėje dar galima stebėti žiauraus, tačiau tiriamojo vaikų elgesio faktų. Tiesa, jeigu pastebėsime, kad šie „tyrinėjimai” atliekami ne intereso, bet savotiško pasitenkinimo labui, nedelsdami kreipkimės į vaikų psichologą. Gali būti, kad tai nepakankamo emocinio vystymosi padarinys, kurį būtina kuo anksčiau pašalinti.

SITUACIJA

Trylikametė švenčia savo gimtadienį. Sukviestos namo ir klasės draugės, tačiau šia proga apsilankys ir ne itin mergaitės mėgstama tetulė. Mergaitė iš anksto pareiškė, kad jeigu mamai patinka kviestis SAVO drauges, galima rasti ir kitokių progų, nebūtina gadinti jos gimtadienį. Tačiau tetulė vis dėlto atvyksta, apsiginklavusi pačios keptu pyragu ir plastmasinės bižuterijos rinkiniu, kurį jubiliatė labai vertino, būdama penkerių metukų. Draugės prunkščiodamos susispietė tarpduryje, o tetulė išdeklamavo ilgą ir graudulingą sveikinimo poemą, puolė „dukrelei” ant kaklo ir net mažumą persistengė, ją bučiuodama. Mergaitė pradžioje bandė švelniai išvengti tokio gaivališko meilumo priepuolio, tačiau nepavykus išsisukti nuo lipnių tetos gniaužtų, smarkokai ją stumtelėjo, sužaibavo akimis ir pareiškė, kad pyragą geriau iš karto atiduoti kaimynų šuniui, kad negadintų svečiams apetito. Įsikišus mamai, situacija buvo šiaip taip užglostyta, tačiau „švęsti” gimtadienio nebepavyko nei jaunuomenei (laukiančiai rimtesnės bausmės), nei senimui (šokiruotam mergaitės elgesio).

KOMENTARAS

Paaugliai dažnai būna tikru išbandymu tėvams ir aplinkiniams. Jie labai norėtų savarankiškai priimti sprendimus ir patys „pasirūpinti savimi”, tačiau jų poelgiai dar ne logiški, bet spontaniški, nulemti minutinės nuotaikos. Kartais jų agresyvumas būna vaikiškas ir neadekvatus situacijai. Tiesa, minėtu atveju buvo galima išvengti nemalonumų, pakvietus tetą į svečius kitą dieną, juolab, kad šis įvykis tikrai nepakėlė nei vieno iš suaugusių autoriteto mergaitės akyse. Įsisenėjusio egocentrizmo neįmanoma išgyvendinti „vienu ypu”, bandant žūtbūt palaužti vaiko valią ir laikantis principo „jeigu pasakiau, tai taip ir bus”. Paaugliai linkę griauti suaugusių autoritetą arba tiesiog išbandyti jų įsitikinimų tvirtumą. Šiuo atveju reikėtų susirūpinti ir vaiko emociniu nestabilumu, ir jūsų tarpusavio bendravimu. Juk nebuvo išsiaiškinta, kodėl mergaitė nenori pasikviesti tetos. Tad pirmiausia ne drausti ar įsakinėti, o bandyti rasti visiems priimtiną kompromisą. Ir stengtis tai daryti iš anksto, o ne įvykus skaudžiai abiems pusėms scenai. Mergaitė protestavo netgi ne prieš konkretų asmenį, tetą, bet prieš nepalaužiamą mamos valią. Tad kaltindami vaiką žiaurumu ir despotizmu, susimąstykime, kur padarėme pirmąją klaidą...